Imperija – tradicine prasme – yra kažkas daugiau nei gryna materija

Ar išlaisvinimas ir atsinaujinimas yra įmanomas šiame naujosios Tamsos pasaulyje? Ar Europa turi jėgų įgyvendinti savo užduotį ir ar ji turi norą ją  išsikelti sau ir išspręsti? Negalima mėgautis toliau materialinio sotumo iliuzijomis: tie, kas dar nepraradę  Dvasinės sąmonės supranta poreikį imtis veiksmų.

Nėra ir negali būti kompromiso. Tolesnis Prisitaikymas yra neįmanomas ir amoralus. Mums reikia naujų Viduramžių galios. Mums reikia radikalaus, gilaus sukrėtimo – barbariško gryno sukilimo tiek viduje, tiek išorėje.

„Filosofija“, „kultūra“, materialinių poreikių skurdas ir kasdieninė prisitaikymo politika…

Pagaliau turime pabusti ir atsistoti. Visur vis dar yra tų, kurie prisimena senovės didybę, kurie suvokia nepakeliamos, civilizaciją apėmusios, ligos sunkumą ir supranta, kad jau beveik nebėra srities į kurią galėtum atsispirti, išskyrus žmogaus Valią išlikti Žmogumi. Dar ne per vėlu, būtina paraginti visus išsklaidytus žmones suvokti pagrindinę kryptį – atmesti visus apribojimus ir asmeninius interesus, kurie šiandien neleidžia pasireikšti  jų jėgai, išradingumui ir kovos džiaugsmui…

Turi būti atliktas neišvengiamas veiksmas, kuris sunaikins nešvarų retorikos, sentimentalizmo, bet kokios veidmainystės pelkę.

Turi būti pasakyta – pakanka! – ir žmonės vėl bus pasirengę ilgai kelionei, didžiai rizikąi, ilgiems apmąstymams; Jie vėl pajus atšiaurių vėjų dvelksmą – senosios tradicijos vėją – ir Vakarai pabus… Ir tada atsiras užduotys, kurios daug kartų viršija „politiką“ ir socialinius prietarus, jų fone taps nereikšmingos visas  mūsų tragiškos kasdienybės sielvartas ir emocinės problemos; užduotys, kurios pasijuoks iš laikino  žmogaus – materialinio suinteresuotumo – kaip vienintelio žmonijos raidos  motyvo.

Tyliai, griežtai laikydamiesi savikontrolės ir apsisprendimo drausmės, privalome su šaltu nuolatiniu kruopštumu sukurti elitą, kuris atgaivina saulės kulto išmintį: tai drąsa (virtus), kuri visada yra pateisinama ir kuri ateina iš sielos ir sąmonės gelmių, ji  nėra įrodinėjama ginčuose ir knygose, bet atsiranda kasdienybėje.

Mes turime vėl pabusti, kad atsinaujintume, įkvėptume, su džiaugsmu atrastume naujo pasaulio patirtį, – ne abstrakčią ir filosofinę, bet vibruojančia mūsų kraujyje: norint patirti pasaulį kaip Valdžią ir Valią, norint patirti pasaulį kaip pasiaukojimo ritualą vardan kažko kas yra svarbiau ir daugiau, ir esmingiau nei tavo asmeninė atskiro žmogaus būtis.

Tokia pasaulio patirtis sukurs stiprią, saves negailinčią aktyvią formą, grynos jėgos būtybę; tokia pasaulio patirtis atskleis laisvės ir didybės jausmą, atvers kosminį kvėpavimą, kurio bevalė „negyva“ Europa jau seniai nebeturi.

Vietoj profaninio, „demokratiško“ ir materialistinio mokslo, santykinio ir sąlyginio, kurčio pagrindinei žmogaus realybei, turime – šiame elite – atgaivinti šventą, vidinį, slaptą, kūrybinį Dvasios suvokimą, galintį kontroliuoti nematomą galią, vadovaujančią mūsų tvariniams ir jungiančią  slaptas Tautos ir Daiktų šaknis; ir tuo pačiu metu Žmogus bus atkurtas  ne kaip mitas, o kažkas, kas yra  daugiau nei gyvybė, o galybė galinti tverti transcendentinius veiksmus.

Atsiras nauji lyderiai, Nematomi lyderiai, kurie nekalba nereikalingų žodžių ir nesiekia pasirodyti viešai, bet jie nežino kliūčių, nes jie gali viską.

Tada Vakaruose vėl atsiras centras Valios gyventi centras.

Manau, kad atsinaujinimas yra neįmanomas, neatkuriant hierarchijos, t. y. nenustatant formų, susijusių su žeme ir su medžiaga, su žmogumi ir žmogiškuoju pasauliu, taip pat formų, susijusių su aukštesniu įstatymu, aukštesne tvarka, kurią galima pateisinti tiktai gyvo ir veikiančio ir kuriančio lyderio realybe.

Tai, kad valstybė gali būti kažkas daugiau nei civitas diaboli („velniška organizacija“), mes suprasime tik tada, kai suprasime, kad  valstybė turi būti būti atstatyta kaip imperija; tačiau kuriant imperiją neįmanoma remtis tik moksliniais, militaristiniais, pramoniniais idealais. Imperijas stato Dvasia.

Imperija – tradicine prasme – yra kažkas daugiau nei gryna materija, ir ją gali statyti tik tas, kuris turi pakankamai galių, kad galėtų įveikti savo kaip nereikšmingo žmogaus nereikšmingą gyvenimą, apribotą apetitą ir drovius jausmus, taip pat savo užmirštą, neaiškią ir paniekintą savo tautinės prigimties savivoką, sykiu su jos „vertybėmis“, „fobijomis“ “ir materialistiniais stabais.

Senovės žmonės tai suprato, kai jie kūrė dvasinių būtybių hierarchijas, kurių karališkoji prigimtis buvo susiliejusi su šventa jėga, teigiančia, kad žmogaus Dvasia yra „daugiau nei žmogaus“ prigimtis – paslaptingos galingos ir didžiulės pergalės ir laimės jėgų įkvėpėja. Tai suprato senovės žmonės, kai bet kokio karo metu savo kovą  patyrė  kaip „šventą karą“,kaip  kažką visuotinio, triumfuojančio, sunaikindami ir organizuodami viską iš naujo, remdamiesi gryna energija ir neišvengiamumu, būdingu visam senam amžiui.

Ar tie, kurie vis dar gali ir nori atsispirti, taip pat tai supranta? Ar jie supranta, kad nėra jokios kitos dvasios, tik žmogaus siekis  kuris turėtų būti pažadintas – tapti Žmogumi Dievu? Ar jie supranta, kad tai yra sąlyga, kad kiekviena jų „revoliucija“ turi taptų visuotine universalia pradžia, pirmuoju šviesos spinduliu tankiuose „tamsų laikų“ sutemose – Vakarų Kali-juga eroje, tikrosios pradžios pradžia atsigavimas ir vienintelis galimas atsigavimas?

Komentuokite